2014
Nr. 7
Laiškas redaktoriui
Laiškas redaktoriui
Dienoraštis
Armėnijos dienoraštis
Įžvalgos
Žudant civilius
Idėjų istorija
Įtvirtiname valstybę: Politinio (ne)sąmoningumo trajektorijos XX a. antroje pusėje
Idėjų istorija
Semiotikas ir rezistencija
Akademybė
Lietuviškasis krikščioniškumas ir autoritarizmas
Atmintis
Dėl 1863 m. sukilėlių palaidojimų Gedimino kalne: Tarp istorinio fakto ir literatūrinės fikcijos
Poezija
Eilėraščiai
Miestas
Kasdienybė socialistinės gerovės vitrinoje
Nustebimai
Apie meilę gamtai ir tiesiog
Apžvalga
Kai ginklai baigia žvangėti, kova tik prasideda
Apžvalga
Naktinis mokslo cirkas
Apžvalga
Nematomas frontas
Apžvalga
Lenkijos grįžimas į nemalonų normalumą
Apžvalga
Netikėti kolegos ir partneriai: Nesaugūs saugumo garantai
Knygų mugė
Laiškai
2014
Nr. 3
Nesibaigiantys demonų amžiai
Baumano sociologija ir nepastebėtas šimtmetis
Poezija apie vieną poetę
Paveldėjimo verta Oskaro Milašiaus publicistika
"Tokia buvo laiko dvasia"
Apžvalga
Teisė į saviraišką, arba Moteris vaizduoja moteris
Amerikiečio bibliofilo knyga apie tarpukario Latvijos spaudos dizainą
Skaitytojo portretas
Kęstutis Kilinskas
Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje valstybės gynyba ir karo reikalai tapo itin aktualiomis temomis. Ši tendencija yra naujas ir džiuginantis reiškinys, nes valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga, kurią atlieka visi karo tarnybai tinkami piliečiai. Tai reiškia, kad tarp karo tarnybos ir aktyvaus pilietiškumo egzistuoja tiesioginis ryšys, parodantis piliečio santykį su valstybe. Todėl išaugusį visuomenės susidomėjimą kariuomene, plintančias krašto gynybos iniciatyvas ir užsimezgantį visuomenės, politikų ir kariškių dialogą galime vertinti kaip pozityvias pilietiškumo apraiškas.
Bernardas Gailius
Mistikai ir poetai visada eina pirma mąstytojų. Man šiuo atveju tenka pripažinti ne tik toli priešakyje žengusio mistiko-mitologo Gintaro Beresnevičiaus, bet ir poeto-architekto Algirdo Kaušpėdo viršenybę. Savo (ir, žinoma, grupės „Antis“) dainoje „Lietuvos valstybė“ A.Kaušpėdas dar gerokai iki Kovo 11-osios nubraižė, taip sakant, visai tikslų Lietuvos projektą. Eilėraštį galima įvairiai analizuoti, jame pasakyta daug svarbių ir provokuojančių dalykų. Bet čia susitelksime tik ties labai išraiškingu pirmuoju posmu.
Giedrius Tamaševičius
Reikia pripažinti, kad prabėgus daugiau nei trims dešimtmečiams po Pauliaus VI mirties, net ir daugelio katalikų atmintyje šio popiežiaus įvaizdis išlieka kur kas blankesnis ar net niūresnis, nei daug kam iki šiol susižavėjimą keliančių ryškių ir charizmatiškų Jono XXIII ir Jono Pauliaus II asmenybių. Giovannis Battista Montinis Bažnyčiai vadovavo nuo 1963 iki 1978 m. Į istoriją jis įėjo ne tik kaip popiežius, užbaigęs Vatikano II Susirinkimą, bet ir kaip pirmasis išties modernus popiežius – pradėjęs aktyvų ekumeninį dialogą ir dialogą su kitomis religijomis, pirmasis aplankęs visus pasaulio kontinentus ir pasakęs kalbą Jungtinėse Tautose, pirmasis atsisakęs vieno iš ryškiausių popiežiškosios monarchijos ir žemiškos valdžios simbolių – tiaros.
Timo K. Mukka
Timo K. Mukka (1944–1973) – suomių rašytojas, kurio kūryba ir asmenybė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo plačiai aptarinėjama Suomijos kultūros veikėjų. Būdamas devyniolikos, Mukka išleido savo pirmąjį kūrinį „Žemė – nuodėminga giesmė“ ir sukėlė tikrą audrą: savo, pasak kritikų, neva „itin gyvulišku ir intymiai atviru“, taip pat „pernelyg primityviu, romantišku ir neintelektualiu“ turiniu, iškreiptai vaizduojančiu Laplandijos visuomenę, romanas dar labiau pakurstė jau ir taip itin didelę pokario metų priešpriešą tarp Suomijos šiaurės ir pietų.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, (Nepriklausomybės a. 12) nuo lapkričio 29 d., šeštadienio, pradeda veikti paroda „Pokarinės Japonijos metamorfozės: 1945-1964“. Japonijos fondas pristato šią parodą įvairiose pasaulio galerijose, taip supažindindamas pasaulio žmones su nuostabiais vienuolika menininkų, kurie fotografijose įamžino pokario Japoniją. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. Japonija buvo sutriuškinta ir nuniokota šalis, tačiau maždaug per 20 metų, visuomenė, ekonomika ir kultūrinis gyvenimas patyrė daugybę pokyčių.
Lapkričio 14 d., penktadienį, 18 val., Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma dailininko Teodoro Kazimiero Valaičio (1934–1974) kūrybos retrospektyva. Parodos atidarymui skirta spaudos konferencija vyks lapkričio 14 d., penktadienį, 11 val. NDG auditorijoje. Joje dalyvaus parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė, muzikologė Rūta Stankevičiūtė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.
Povilas Vaitkevičius
Žemiau esantis tekstas grasinasi būti persunktas jo atsiradimą įtakojusios elegijos. Tačiau būtent ši priverčia stabtelti ir pastebėti, kaip daiktai bei reiškiniai praranda įprastas formas, pakitus ant jų krentančiai dulksvai šviesai. Pridėkime tylų pasimėgavimą, supratus, jog šią kryptį kaitalioti galime ir patys – tuomet beliks konstatuoti, jog ši elegija yra visai jaukus dalykas. Būtent šios elegijos šleifas ir nusidriekė miesto sluoksniuosna tolstančiam autobusui iš paskos, sujudindamas norą pabandyti bent sąlyginai įžodinti to impresijas.
Milda Jašelskytė
Kai prancūzų rašytojas Henri Murger Paryžiuje, „Café Momus“, grynino bohemos sąvoką, XIX a. vidurio Kaune su mediniais namais, kukliomis karčiamomis ir varganais viešbučiais[1] turtinga miesto kultūra vargiai egzistavo, o su modernaus miesto kultūra siejamo bohemos reiškinio čia nebūta nė užuomazgų. Tarpukariu, Kaunui tapus respublikos sostine, miestas, o kartu ir visuomenė patyrė daugybę iššūkių, kurių bene svarbiausias buvo įrodyti, jog provincijos miestelis per kelis dešimtmečius gali sukurti modernaus miesto kultūrą.
http://www.srtfondas.lt/http://www.lkrsalpa.org/
http://www.mstudija.lt/http://www.lituanica-documentica.lt/lt/idomuhttp://www.ateitis.lt/http://www.lkma.lt/http://www.bpmuziejus.lt/http://www.marijosradijas.lt/http://new.artuma.lt/http://www.katalikai.lt/http://www.bernardinai.lt/