Akademija:

Gražina Sviderskytė
Taigi ryžtuosi narplioti jau 80 metų nervinančią painiavą: ar buvo, ar tik kažkam pasivaideno „Lituanicos“ transatlantinio skrydžio dienynas, kuriame lakūnai darė užrašus beveik iki pat katastrofos? Nuo 1933-iųjų iki šių dienų apie dienyną kalbama lyg apie vaiduoklį: visi girdėjo, niekas nematė.
Esu įpratusi, kad iškėlus sudėtingesnį klausimą, dėstymą pertraukia nekantrus auditorijos klausimas: KAS KALTAS? Aukštojo mokslo diplomais apsikarstę tautiečiai neapsieina be „kaltų“, - bene todėl, kad švietimo sistemoje pasaulio pažinimo, etikos, filosofijos vietoje žioji SKYLĖ. Šiaip ar taip, toks polinkis yra. Tad norėdama būti išgirsta, pirma turiu apmalšinti racionalumą nustelbiančią aistrą.
Iškart galiu apsibrėžti bent tiek: veikiausiai dėl prapuolusio dienyno mįslės kalti NE žurnalistai. Ir tikrai NE vienas korespondentas, kaip teigia neseniai paskelbta analizė.
Pernai lapkritį pagaliau, pirmąkart per 80 metų tinklalapyje plienosparnai.lt pamėginta dienyno mįslę spręsti iš esmės. Žinomas aviacijos istorijos mėgėjas inžinierius Gintautas Kačergius matematiškai kruopščiai suskaičiavo, sugretino „Lituanicos“ relikvijų sąrašuose paminėtus, į prapuolusį dienyną bent panašius dokumentus ir iškėlė hipotezę, kad jis... niekada neegzistavo.
Atsiliepdama į autoriaus kvietimą diskutuoti, pateikiu analizės kritiką ir savo ruožtu, kad diskusija nenutrūktų, tęsinyje ją papildysiu turimais šaltiniais, kurie susiję su dienyno „vaiduokliu“.
G. Kačergio hipotezė – vertinga, bet nenauja (autorius įžangoje klysta). Dėstymas – nuoseklus, tik kai kur seklus (autorius tai žino ir per menkai įvertina). Šaltiniai riboti, užtat konkretūs, sąžiningai nurodyti. Puikiai, išradingai pasiremta duomenimis iš dviejų knygų: N. Dariūtės-Maštarienės 1990 m. memuarų ir jos kartu su A. Gamziuku, G. Ramoška 1991 m. sudaryto dokumentų rinkinio.
O užvis vertingiausias – startinis klausimas: kas yra tas dienynas? Pagarba! Prieš kalbant visada dera (tik retai pavyksta) sutarti, apie ką kalbamės. Dienyno atvejis keblus: nežinome net jo tikslaus pavadinimo. G. Kačergius „aeronautinio dienyno“ sąvoką nurašė iš minėtų knygų ir pats supeikė. Pagal turimus šaltinius aš dokumentą vadinu kitaip: kelionės (skrydžio), lėktuvo arba tiesiog dienynu.
Tačiau svarbusis klausimas analizėje, deja, neatsakytas, tad ir hipotezė kaip reikiant nesuformuluota. Problema tokia: dėstymas pradedamas nuo išvados. Iškart paneigus dienyno egzistavimą, pernelyg lengvai apeinamas žinomo (nors ir menamo) jo turinio, jo atsiradimo aspektas. Nesiseka paaiškinti, apie kokius lakūnų užrašus apie skridimą „anapus ir šiapus Berlyno“ kalbama jau 80 metų, ir kodėl.
Rezultatas – akivaizdžiai netvarus: esą lėktuvo dienyno mįslė atsirado per klaidą supainiojus jį su S. Dariaus dienoraščiu, kuris yra puikiai žinomas ir niekada nebuvo dingęs. Bet šis dienoraštis baigtas rašyti 1933 m. liepos 13 dieną, tad nė iš tolo nepaaiškina, iš kur ištraukta garsioji dienyno citata „prie Europos krantų sutikome audrą“ ir kitos?
Autorius, matyt, savo atradimu ar bent argumentacija pats nepatikėjo. Galbūt todėl logišką dėstymą užbaigė pritempta banalybe: esą prapuolusio dienyno mįslę pasėjo po katastrofos paskleistas „žurnalistinis išmislas“, „laikraštinė antis“, „korespondento klaida /.../ su tam tikrais žurnalistiniais pagražinimais“. Summa summarum, dienynas tėra pramanas, „žurnalistinio redagavimo pasekmė“.
Šiemet spalį autorius darsyk įvertino 1933 m. perdavimo-priėmimo aktus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) archyvus, eksponatus atnaujintoje „Lituanicos“ ekspozicijoje ir pakoregavo išvadą: ironiškai paskelbė, jog dienynas „atsirado“ – tai yra, buvo supainiotas ne su S. Dariaus dienoraščiu, o su lėktuvo bei variklio pasu arba formuliaru, kurį galima apžiūrėti VDKM.
Supainioti skrydžio dienyną su techniniu pasu būtų jau neprilygstama kvailystė. Bet antrame rašinyje G. Kačergius nereabilitavo žurnalisto, kurį apkaltino pirmame. Tad sekant autoriumi išeitų, kad 1933 m. Berlyne dirbęs ir dienyną citavęs „Eltos“ korespondentas V. Kaupas buvo tiesiog genialus kvailys!
Šis atvejis – chrestomatinis, vertas atidos.
Mat karti ožius ant žurnalistų irgi yra tautiško mentaliteto ypatumas, seniai pabodęs ir... nesveikas. Jis prilygsta laipiojimui ant grėblio, bet nūnai madingas net tarp intelektualų. Taukšt, taukšt! – pokši jų kaktos nuo grėbliakočių.
Neužginsi: laisvoje šalyje visi turi prabangą savaip kvailioti. Tačiau įprotis užsipulti žurnalistus, nors ir teisėtas, vis dėlto yra absurdiškas. Ožių „korikai“ lenda į žabangas, kurių patys trokšta išvengti ir dėl kurių pliekia kitus: užuot objektyviai svarstę reikalo esmę, selektyviai koneveikia žurnalistus.
Pasirodžius G. Kačergio analizei, tinklalapio forume kiber-kosmopolitu užsimaskavęs tūlas tautietis Oxygene pakomentavo: „Ech... Ir tada žurnalistai prirašydavo velniaižin ko.“ Autorius jam pritarė ir – taukšt! – antrąkart gavo grėbliakočiu į kaktą.
Bet koks asmuo neturėtų būti nuvertintas labiau už dokumentą: tarsi dėl pastarojo dera aiškintis, o asmuo kaltas a priori. Taip traktuojama istorija primintų, anot Voltero, žaidimą su numirėliais. „Lituanicos“ istorijoje juolab nederėtų taip žaisti, nes vaiduoklių ir be to netrūksta.
Nagrinėjamoje analizėje, kaip ir susijusioje bibliografijoje, V. Kaupas linksniuojamas panašiai kaip vaiduokliškas dienynas: trafaretiškai ir net be vardo, kurį prie pavardės 1933 m. nesivarginta rašyti, o vėliau – aiškintis. „Lituanicos“ vaizdinyje jis tapo simboline figūra, kaip ir daugelis kitų.
Tačiau dokumentinėje tikrovėje Viktoras Kaupas yra svarbus liudininkas: liepos 17 d. į „Lituanicos“ katastrofos vietą atskubėjęs pirmasis lietuvis, „Eltos“ korespondentas Berlyne, pranešinėjęs Lietuvai tos dienos ir vėlesnius įvykius Vokietijoje, dalyvavęs S. Dariaus ir S. Girėno palaikų išgabenime į Kauną. Jo misija pilna klausimų, kuriuos išaiškinę nuskaidrintume daug svarbių aplinkybių.
Čia svarbu štai kas: V. Kaupas tvirtino vartęs skrydžio dienyną prie sumaitoto lėktuvo – prieš tai, kai šį dokumentą (kartu su kitais) tyrimo reikmėms paėmė „Berlyno policija“, ir gerokai prieš tai, kai katastrofos vieton vakare, po darbo, iš Berlyno atvažiavo Lietuvos pasiuntinybės atstovai (kaip teigia ekonomikos atašė Balys Paliokas – be jo paties, dar vairuotojas ir ūkvedys).
V. Kaupas persirašė dienyno fragmentus ir nuo liepos 18 d. juos keliskart citavo, perpasakojo spaudoje. G. Kačergius pastebi, kad kai kurios citatos sutampa su S. Dariaus užrašais žemėlapiuose. Su pastaba sutinku, nes tyrinėjau „Lituanicos“ žemėlapius VDKM fonduose. Tik neskubėčiau sutikti, esą „neįtikėtina“, jog lakūnas žemėlapiuose ir dienyne būtų parašęs panašių ar net identiškų frazių: frazes kartoti galėjo tikslumo dėlei, juo labiau, kad sutampa tik kelios... Bet ne tai svarbiausia.
Svarbiau yra tai, kad remdamasis N. Dariūtės-Maštarienės knyga G. Kačergius nepastebėjo, jog V. Kaupas aprašo neva dienyne perskaitytą faktinį (!) „Lituanicos“ maršrutą ir mini vietovardžius, tarp kurių keli – antai, Gallway Airijoje, Lunebergas Vokietijoje – neminimi niekur kitur! V. Kaupo pranešimas ir interviu apie maršrutą veikiai po katastrofos paskelbti bent dviejuose dienraščiuose.
Štai tikrasis Gordijaus mazgas: ne tik pats dienynas, bet ir šio žurnalisto pranešimai, kitų replikos nesulaukė absoliučiai jokio atgarsio. Pati žinia apie dienyną tarsi buvo tabu ir ignoruojama sunyko.
Po lakūnų teorinių žinių, planuotos ir praktinės navigacijos analizės (savo tyrimo tinklalapyje www.lituanica-documentica.lt skelbiau 6 „blogo“ įrašus 2013 m. rugsėjo 17 d. - lapkričio 23 d.) jokiu būdu nesiryžčiau tvirtinti, kaip rašo G. Kačergius, kad dvi oficialius tyrimus atlikusios komisijos – maj. Hattendorfo vadovaujama Berlyne, plk. ltn. Gustaičio Kaune – nerado V. Kaupo pagarsintų lakūnų užrašų, „o netikėti komisija nėra pagrindo“. Komisijos pernelyg apsiribojo ir dar daug ko „nerado“.
Ir dar. V. Kaupo citatos ypatingos tuo, kad primena pirminį, S. Dariaus kruopščiai derintą, bet abiejų komisijų kažkodėl visiškai ignoruotą „Lituanicos“ planuotą maršrutą: minėti vietovardžiai yra prie pat šios linijos! Stebuklas, jei iš anksto nesiruošęs žurnalistas katastrofos dieną spėjo sužinoti apie šį maršrutą, perprasti daugiau nei 20 miške išdraikytų žemėlapių ir šitaip meistriškai prifantazuoti!
Bet stebuklais ir vaiduokliais, tikiuosi, nesivadovauja nė viena šios diskusijos pusė.
Taigi G. Kačergius pagrįstai kelia antrą esminį klausimą: kodėl dienyno, be V. Kaupo, nepaliudijo, nepacitavo joks oficialus ar privatus asmuo nei 1933-aisiais, nei vėliau? Tačiau kartu jis be įtikinamo pagrindo kursto įtarimą, esą V. Kaupas visiškai bukai supainiojo skrydžio aprašymą su techniniu pasu, „aeronautinį dienyną“ (kad ir kas jis būtų) išgalvojo, o citatų nugvelbė iš žemėlapių bei prikūrė pats.
Abu hipotezės variantai neatlaiko kritikos. Pagaliau, juos griauna dar dvi aplinkybės.
Pirma, V. Kaupo minimas dienynas pavadintas board book – borto knyga. Tokios variacijos G. Kačergiaus sąvaduose nėra, todėl negali būti visiškai tiksli ir jo prielaida, esą dienynas supainiotas su Aircraft And Engine Log (vok. Logbuch, angl. Logbook), juolab su S. Dariaus dienoraščiu (liet. kitaip – dienynas; angl. diary). Antra, yra duomenų, kad V. Kaupas – ne vienintelis dienyno liudininkas: šį dokumentą Soldino miške teigė matę ir vokiečių pareigūnai.
Tad jei „Lituanicos“ skrydžio dienynas ir pasivaideno, tai ne pavieniui, bet masiškai. Kitąkart tęsime...