Akademija:

Gražina Sviderskytė
Tikiuosi, istorikams nesivaidena.
Viltį grindžiu trapia įžvalga, kad akademiniuose ar populiarinimui adaptuotuose jų tekstuose kol kas neužtinku tokių vaiduoklių, kokie veši kitų autorių – už pastangas ne mažiau gerbtinų, bet šaltiniais vis dėlto prasčiau žongliruojančių istorijos mėgėjų – rašiniuose.
(Žurnalistus šiuokart palieku ilsėtis ramybėje, nes juos pelnytai ir perdėtai koneveikia visi, kas netingi, ir aš pati kolegiškai juos jau esu įvertinusi už šmėklų veisimą viešoje erdvėje.)
Kita vertus, prisimenu garsaus humoristo posakį: „Galėtum pamanyti, tarsi tarp profesorių nėra kvailių“. Pritariu: mokslinis laipsnis – ne panacėja.
Ir apskritai abejoju: kas čia bloga, jei kam nors pasivaidena?
Net jei kieno nors studija primena reportažą „iš vaiduoklių gyvenimo“, vis tiek nenuvertinu autoriaus paaukotų pastangų, laiko, jėgų. Ko pasiektų mokslininkai be daugybės klaidingų įžvalgų ir nesėkmingų bandymų? Šiuo požiūriu kiekvienas padorus užmojis vertintinas kaip eksperimentas, artinantis pažinimo link. Arba, tęsiant šmėklų metaforą, bet kuris doras, piktybiškai nenusišnekantis autorius yra tarsi varovas vaiduoklių medžioklėje.
Esu dėkinga varovams – pažįstamiems ir dar ne – iš www.plienosparnai.lt. Aviacijos entuziastai šiame tinklalapyje vienu metu narsto dešimtis temų, tarp jų ir „Lituanicos“ istoriją. O ši, romantizuota ir mistifikuota, yra ypatingo pavojaus zona, verta įspėjamojo ženklo: „Atsargiai, vaiduokliai“.
2012 m. lapkričio 23 d. vienas tų entuziastų Gintautas Kačergius paskelbė gerą iniciatyvą: kruopščiai aprašė „Lituanicos aeronautinį dienyną, kurio nebuvo“. Bet šiemet spalį pranešė, kad iš būties išbrauktas dienynas vėl atsirado. Sensacija! Kone pašokau nuo kėdės.
Šis dokumentas laikomas pagrindiniu įkalčiu lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties byloje. Teigiama, kad jame patys lakūnai aprašė savo paskutinį skrydį. Tačiau po 1933 m. liepos 17 d. „Lituanicos“ katastrofos jis dingo be pėdsakų ir tapo įkyriu galvosūkiu.
Dienyno levitacija tarp būties ir nebūties – rimtai simptomiška: ilgai sklinda žinia, koks jis ypatingas; jo daug kas ieško, bet niekas neranda; kaupiasi dvejonių, ar jis apskritai yra; kyla įtarimų, kad jo nėra, nes ir nebuvo; po to patikslinama, kad jis buvo, tik ne toks, kaip pradžioje.
Brrr. Ar tik nesivaidena? Ne, ne visai.
„Lituanicos“ transatlantinio skridimo metu S. Dariaus rašytas dienynas minimas ir tarp dešimčių tūkstančių lapų oficialių archyvinių dokumentų, kuriuos tenka asmeniškai tyrinėti Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dienynas svarbus ilgalaikio darbo tikslui (disertacija, skirta trijų valstybių politikos ir teisės sąveikai, dariusiai įtaką „Lituanicos“ skrydžiui, katastrofai, jos tyrimui bei atminimui). Bet paties dienyno nė kvapo! Ką daryti?
Neturėjau pasirinkimo. Pasielgiau kaip įpratusi.
Susidūrus su pranešimais apie vaiduoklius, paprastai man knieti traukti jų medžioklėn. Tad juo labiau entuziazmu uždegė viešumon stryktelėjusi sena dienyno šmėkla, susijusi su atliekamu tyrimu.
Kam man to reikia? Niekam. Bet, matyt, įkvepia, azartiškai užveda patirtis: „nudobus vaiduoklį“, tiksliau, suardžius ilgai viešumoje rambėjusį atminties ar vaizduotės konstruktą, prasiplečia individualus ir kolektyvinis regos, dėmesio laukas, o tada lyg pakirdus iš sapno keičiasi visuomenės ar jos grupių požiūris bei elgsena. Neišpasakytai smagu stebėti tokį sniego gniūžtės efektą!
Bent sykį – išleidus knygą apie Lietuvos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos karo lakūną Romualdą Marcinkų – permainos buvo komiškai radikalios: po 60 metų tylos, netgi sąmoningo ignoravimo ūmai ištryško atminties ženklų fontanas, purkšdamas R. Marcinkaus taurės karių ir sportininkų varžybų, rašinių konkursų, memorialinių lentų, visokių proginių renginių ir vyriausybinių delegacijų čiurkšles.
Jei taip nutiko iškedenus vieno vyruko biografiją, tai ko tikėtis, išnarpliojus neprilygstamo masto politinį detektyvą? Nuo „jeigu“ sukasi galva. Tad nesvaigstu, verčiau telkiuosi į konkretybes: rakiju seniai kyšančius ar naujai iškrapštytus „Lituanicos“ detektyvo siūlo galus.
Prapuolęs dienynas – senas siūlgalis, sudriskęs ir tiesiog baisiai supainiotas. Daugybėje straipsnių, knygų, filmų šis dokumentas linksniuojamas kaip kažkur esamas (dingęs), kažkada buvęs (sunykęs, sunaikintas) ir niekada nebuvęs (pramanytas).
Varovams padedant, nagi papyškinsiu į šį vaiduoklį: patyrinėsiu jo būklę ir... gal išsklaidysiu?