Akademija:

Gražina Sviderskytė
Čia šaltiniais papildysiu ir apibendrinsiu savo pastabas apie S. Dariaus ir S. Girėno transatlantinio skrydžio dienyną – galimai svarbiausią ir patį mistiškiausią dokumentą sudėtingoje „Lituanicos“ istorijoje.
Apie jį žinoma labai mažai: vos keli liudininkai tvirtina „Lituanicos“ katastrofos vietoje vartę ir skaitę lakūnų užrašus, kuriuos jie neva darė net „šiapus Berlyno“, t. y. neužilgo iki žūties. Dienyną esą tyrimo reikmėms katastrofos dieną paėmė vokiečių pareigūnai. Ir tada jis dingo tarsi skradžiai žemėn. Būta pranešimų, esą vokiečiai jį perdavė lietuvių pareigūnams, o šie – muziejui Kaune. Bet liudininkų daugiau neatsirado. Lietuvoje dienyno niekas niekaip niekada neužfiksavo, neregėjo, necitavo.
Nuo 2011-ųjų pavasario vykdydama pirmąjį „Lituanicos“ istorijos tarptautinį archyvinį tyrimą, per pustrečių metų Lietuvoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, išskyrus prieštaringą publicistiką bei memuaristiką, jokių dienyno pėdsakų neradau. Tarp oficialių dokumentų tik Vašingtone aptikau vieną, kuriame jis minimas tiesiogiai: tai – 1933 m. rugpjūčio 2 d. JAV atstovo Kaune Maurice'o L. Staffordo raportas JAV valstybės sekretoriui, rastas Valstybės departamento archyve, išslaptintoje byloje „Darius & Girch“. Ir ką gi? Dienynas minimas kaip menamas šaltinis, kuris galbūt neegzistuoja!
Prie griežtai konfidencialaus raporto pridėtas straipsnio iš 1933 m. liepos 21 d. „Dienos naujienų“ vertimas. Autorius nenurodytas. Nenuostabu: šis laikraštis skelbė kone išvien anoniminius tekstus. Bet šįkart dėl to ypač apmaudu, nes tas, kas parašė straipsnį „Reikia atidengti mūsų karžygių žuvimo paslaptį ir tuo nuraminti visuomenę“, pirmasis viešai iškėlė hipotezę, kad dienyno apskritai nebuvo.
„Jei tokio dienoraščio visai nebuvo, jei dienoraščiu klaidingai palaikytas tik paprastas kelionės maršruto pažymėjimas žemėlapy, tai dienoraščio legenda turėtų būti kuo greičiau atitaisyta.“
Šis nežinomo autoriaus tekstas 79 metais aplenkė 2012-ųjų lapkritį tinklalapyje plienosparnai.lt paskelbtą, šiemet spalį pratęstą Gintauto Kačergiaus straipsnį „Lituanicos dienynas, kurio nebuvo“.
Pastarojoje, pirmoje rimtesnėje (todėl sveikintinoje) dienyno analizėje nenueita ypatingai toliau. Vertingos G. Kačergiaus įžvalgos vis dėlto nepaaiškina, iš kur atsirado žemėlapiuose bei kitur neminimos unikalios frazės, kurias iš dienyno teigė persirašęs ir spaudoje plačiai pagarsino „Eltos“ korespondentas Berlyne V. Kaupas. G. Kačergius apkaltino V. Kaupą suklydus ar net tyčia prasimanius bei paskleidus gandų. Bet žiū, ar neteks už tai dabar kaltinti paties kaltintojo...
Praeitąkart suskubau valyti ant žurnalisto munduro užtėkštą dėmę. Patikslinu, kodėl: dr. Viktoras Kaupas buvo instrukcijų suvaržytas, stebimas ir kontroliuojamas tarnautojas, o ne pastumdelė pelė iš redakcijos „X“, kuri dėl sūrio gabalėlio ar vien iš kvailumo bet ką prasimanytų. 1933 m. vidurvasarį V. Kaupas dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, ir yra duomenų, kad turėjo diplomatinį statusą, kuris vėliau, šlyjant santykiams su Vokietija, vengiant politinių sankirtų buvo panaikintas.
1933 m. „Elta“ buvo valstybinė naujienų agentūra, pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. „Eltos“ direktorius Edvardas Turauskas V. Kaupą korespondentu Berlyne laikinai paskyrė vos keli mėnesiai prieš „Lituanicos“ katastrofą. Jaunas žurnalistas turėjo pasistengti, kad išsaugotų postą. Jo pranešimus akylai sekė, filtravo ne tik E. Turauskas, bet ir pasiuntinys Berlyne dr. Jurgis Šaulys. Ir apskritai cenzūros sąlygomis V. Kaupas net labai norėdamas vargiai teskleistų savo pramanus: arba tokie rašiniai nepasiektų spaudos, arba autorius būtų išsviestas iš Berlyno kaip musė iš barščių. Diplomatiniai šaltiniai leidžia manyti, kad E. Turauskas būtų atleidęs V. Kaupą pirma pasitaikiusia proga. Tačiau žurnalistas poste išsilaikė net iki Antrojo pasaulinio karo, ilgiau nei pats J. Šaulys.
Grįžtant prie „Dienos naujienų“, štai kas įdomu: liepos 21 d. anonimiškas straipsnis nepanašus į bulvarinį niekalą. Priešingai, to meto spaudos kontekste jame iškeliami logiški, aktualūs klausimai, o gandai ne tvirtinami, bet kvestionuojami, netgi prašomi paneigti. Tačiau reakcija buvo arši. Kaip rašo JAV atstovas, sekė vokiečių protestas ir „Eltos“ paneigimas. O po to – visiška tyla. Dienyno temos nebetęsė nei V. Kaupas, nei „Dienos naujienų“ anonimai. Bene kas paliepė: sic!?
Esminis klausimas apie dienyną šiandien yra toks pat, kaip 1933-aisiais: ar toks dokumentas išvis egzistavo, ir jei taip, tai koks jis? Visi kiti klausimai – kas jį matė, kas kada nudaigojo, kur jis prapuolė ir kodėl – yra išvestiniai, per ankstyvi ir todėl čia nebus net paliesti. Žvilgterėkime tik į pačią esmę.
Kol kas negaliu sutikti su minėtos 2012-2013 m. analizės išvada, kad dienynas buvo supainiotas su kitais „Lituanicoje“ rastais dokumentais. Skrydžio žemėlapiuose užrašytos ne visos dienynui priskiriamos citatos. Šių citatų nėra, iš principo negalėjo būti techniniame lėktuvo bei variklio pase. Ir nei V. Kaupas, nei kas nors kitas niekaip negalėjo supainioti skrydžio dienyno su S. Dariaus dienoraščiu. Ne tik dėl to, kad pastarasis baigtas rašyti prieš skrydį, liepos 13 d. Bet ypač dėl to, kad iškart po katastrofos spaudoje kilus vajui dėl skrydžio dienyno, apie lakūno dienoraštį dar nebuvo nė kalbos: jis buvo S. Dariaus artimųjų žinioje Čikagoje ir tik po užtrukusių derybų, lapkričio pabaigoje generalinio konsulo Čikagoje Antano Kalvaičio persiųstas į URM Kaune.
Tokiu atveju tenka grįžti prie ištakų: dienynas yra (buvo) kažkoks mums nežinomas dokumentas. Koks jis – težinome tiek, kiek aprašė V. Kaupas ir... nepriklausomai jam paantrinę vokiečių pareigūnai.
International News Service 1933 m. liepos 17 d. pranešime minimas krašto valdytojas Walteris Danzigas, kuris tvirtina dar 8 val. ryte (keliomis valandomis anksčiau nei V. Kaupas) su konstebliu atvykęs prie sudužusios „Lituanicos“. Jis pasakoja vartęs kažkokią knygelę, kurią vadina logbook: joje buvę lakūnų užrašai apie skridimą iš Čikagos į Niujorką ir iš Niujorko Kauno link...
Aišku, galima užsispyrus tvirtinti, kad ir krašto valdytojas, ir INS reporteris nusišnekėjo, siekdami dramatizuoti ir taip klaikų katastrofos vaizdą. Tik ant „selektyvaus koneveikimo“ grėblio rautis nesinori.
Tad čia dedu tašką ir išvados nedarau. Užuominų apie dienyną 1933 m. ir vėlesnėje bibliografijoje yra daugiau nei leidžia šių rašinių aprėptis. Tačiau pabrėžiu: pirminių šaltinių trūksta. Dėl to darsyk dėkoju pirmosios dienyno analizės autoriui G. Kačergiui, kurio iniciatyva vis dėlto pastūmėjo tikslo link. Svarbu ne tai, kad šiandien nežinau visų atsakymų. Svarbiausia, kad žinau, kur dar galima jų ieškoti.